Vilniaus miesto romantika slypi ne tik jo senamiesčio gatvelėse, jaukiuose užkaboriuose ar žaliųjų kalvų apsuptyje. Vilnius yra gyvas begalėje legendų, kuriomis mes galime tikėti ar ne, bet vadinamoji Geležinio vilko legenda mus, lietuvius, jau lydi beveik nuo lopšio. Bet Romantic Vilnius nori priminti kitą labai gražią legendą, susijusią su pirmosios miesto mūrinės pilies statyba, kuri vadinasi „Vilniaus įkūrimas“.
Pasak jos Kunigaikštis Gediminas, kurdamas Vilnių, norėjo pastatyti tvirtą pilį, jokių priešų neįveikiamą, tokią, kurios vardas ir garbė visam pasauly skambėtų ir amžinai būtų lietuviška. Sušaukė kunigus, burtininkus, krives ir įsakė patarti, ką turi daryti, kad iš tikrųjų pilis būtų priešų neįveikiama. Krivė krivaitis atsakė, kad pilis tik tuomet būsianti tvirta, jei jos pamatams bus paaukota vienturčio mylimiausio sūnaus gyvybė, bet tokio, kurį pati motina savo rankomis įstumtų į duobę ir užverstų ant jo akmenį.
Greit rasta lietuvė, kuri pasiryžo paaukoti savo vienintelį sūnų. Atvyko ji su savo sūnumi į piliai skirtą vietą, kur buvo iškasta duobė pirmam pamato akmeniui įversti ir rengėsi įstumti į ją savo vaiką. Tuo tarpu nelaimingam jaunuoliui dingtelėjo mintis, ar tikrai dievams reikalinga tokia auka, ar tikrai pilies tvirtumas gali priklausyti nuo jo gyvybės. Jis paprašė krives atsakyti į tris jo pateiktus klausimus: jei krivės į juos atsakys teisingai, jis patikėsiąs dievų valia ir savo noru mirsiąs.
Didysis kunigaikštis sutiko jaunikaičio norą išpildyti. Jaunuolis paklausė krives: kas pasauly yra lengviausias, kas kiečiausias ir kas saldžiausias? Krivės pagalvoję atsakė: lengviausias – pūkas, kiečiausias – plienas, o saldžiausias – medus. Jaunuolis atkirto, jog ne. Lengviausias pasaulyje yra kūdikis ant motinos rankų, saldžiausias yra motinos pienas kūdikiui, o kiečiausia yra mano motinos širdis, kuri mane šia atvedė, kad jūsų akivaizdoje žūčiau.
Kunigaikštis Gediminas neleido žūti tokiam protingam vaikinui ir liepė krivėms ieškoti kito būdo, kad pilis būtų statoma kuo tvirtesnė.
Krivės dabar pareiškė, jog dievai trokšta nekaltos mergelės, kuri pati pasiaukotų. Ilgai nelaukus atėjo skaisti mergelė lauko gėlių puokštele nešina. Linksmai įšoko pati į duobę ir laukė užritinant akmenį. Bet įvyko tikras stebuklas: krivių ritintas akmuo nepalietė mergaitės, tik taip primygo gėlių pluoštelį, kad jo nebuvo galima ištraukti.
Visi aplinkiniai puolė ant kelių maldaudami Didžiojo Kunigaikščio dovanoti mergelei gyvastį, nes dievai įrodė, jog dievams pakanka tik laukinių gėlių pluoštelio. Lietuvos žmonių gyvybės jiems nereikalingos. Suprato tą ir Gediminas, kuris tarė, jog gaili savo žmonių gyvybių, dievams gėlių pakanka. Ant jų statyta pilis bus tokia, kokios aš trokštu.
Taigi Gedimino noras išsipildė: mūrinė Vilniaus pilis išliko ir iki mūsų laikų, jos lietuviškas vardas skamba visame pasaulyje, o jos tvirtiems pamatams užteko tik paaukotos gėlių puokštelės.